Photography

Pažintis su Goda – mergaite, tapančia jausmą

By 2017-02-22 No Comments

Autorius Edita Lei

Niekaip nesibaigianti žiema fėją Gilę verčia vis dažniau dairytis į langus, už kurių jaukiai rusena židiniai ir sklinda šiluma. Tačiau šį kartą jos žvilgsnį patraukė už lango sėdinti mergaitė ir didelės tamsios žibančios jos akys. Gilė nutūpė ant namo palėpėje esančios palangės ir, panaudojusi truputį magijos, lengvai pravėrė langą. Mergaitės akys pasidarė dar didesnės, tačiau ji ne išsigando, o apsidžiaugė. Pastebėjusi džiaugsmą jos veide, Gilė nusprendė užeiti.

01-l

– Sveika, mažoji gražuole, aš esu fėja Gilė, o kaip tave vadinti? – nedrąsiai žengdama vidun pasiteiravo fėja

– Mano vardas Goda, o tu tikrai tikra fėja? – vis dar džiūgavo ir stebėjosi mergaitė.

– O tu nesistebėk, aš tikrų tikriausia ir atskridau iš Fėjų slėnio pažinti žmonių pasaulio. Štai dabar pamačiau tave ir panorau susipažinti. Ir ką gi tu čia taip giliai mąstei, kad net už lango pastebėjau tavo dideles akis? – pasiteiravo Gilė.

02-s

– Aš galvojau apie muziką ir bandžiau ją savo galvoje išgirsti, – paaiškino Goda.

– Kaip įdomu, galvojant apie muziką, girdėti ją savo galvoje… Ar gali dar pagalvoti, ir aš norėčiau ją išgirsti? – staiga paklausė fėja.

Goda prapliupo juokais ir paaiškino, jog žmonių pasaulyje, kad visi išgirstų muziką, reikalingas instrumentas ir prisėdusi prie pianino užgrojo. Gilė dar niekada nebuvo girdėjusi tokios muzikos, ji prisėdo šalia ir, įtempusi ausis, klausė.

– Štai mano muzika, kuri skambėjo galvoje, – baigusi groti nusišypsojo Goda.

03-l

– Man dažnai, girdint muziką, norisi šokti, sklandyti ore, bet šį kartą norėjosi tiesiog klausytis, – pasakė fėja.

– Gal dėl to, kad muzika liūdna… O žinai, kai man būna liūdna, aš einu šokti, – pasakė Goda ir stryktelėjo nuo kedės.

Ji įjungė muziką ir išbėgusi iš kambario pradėjo džiaugsmingai šokti. Fėja suko aplink ją ratus, darydama piruetus ir jos tarsi mėgdžiojo viena kitą. Išgirdusi triukšmą, iš kambario išbėgo mažoji sesutė Miglė. Krykšdama iš nuostabos, matydama fėją, ji iš karto prisijungė. Visa trijulė šėlo, kol visos pavargo.

45

– Na, matau, tavo nuotaika pasitaisė, o ką tu mėgsti veikti, kai tau būna linksma? – paklausė fėja Godos.

– Tada aš tapau paveikslus, pasiimu daug dažų ir bandau nutapyti savo mintis ir nuotaiką, – greitai atsakė Goda.

„Tie žmonės nenustoja manęs stebinti“, – pagalvojo Gilė.

Ir jai dar nespėjus susivokti, Goda iš kažkur jau tempė paveikslus, rodydama juos fėjai.

– Štai čia kvadratinis pasaulis, o čia – gėrio ir blogio lietus, – vieną po kito  mergaitė kilnojo paveikslus, aiškindama, ką juose vaizduoja. Tai nebuvo įprastas akiai vaizdas, nes ši mergaitė tapo išskirtinai. Kol neišgirsta paveikslo pavadinimo, kiekvienas jame gali matyti tai, ką nori. 67

– Muziką girdi galvoje ir gali man ją pagroti. Paveikslus matai mintyse, o dabar aš galiu ir jas pamatyti. Viskas, ką tu darai, panašu į stebuklus žmonių pasaulyje, – susimąstė fėja.

– Tai gerai, nes aš jais tikiu! – linksmai pritarė jai mergaitė.

– Bet tu dar tokia maža, o jau taip giliai jauti ir taip nuostabiai sugebi parodyti savo vidinį pasaulį, – stebėjosi fėja.

– Mama man sako, kad viskas turi ateiti iš širdies, o ji viską ir jaučia, – paprastai paaiškino Goda.

Fėja pirmą kartą bendravo su maža mergaite, kuri, rodos, tokia dar vaikiška, bet kartu ir suaugusi. Užaugusi savo mintimis, pomėgiais ir saviraiška. Paveikslai, kurie toli gražu neprimena vaikiškų piešinukų, muzika, kuri tarsi nukelia į praeitį, ir visa tai sugeba ir jaučia vos 10 metukų sulaukusi mergytė!

89

– O kaip tu manai, iš kur tavyje tiek talentų? – netikėtai paklausė fėja.

– Nežinau, sako, kad talentą galima paveldėti, tai gal man taip ir nutiko. Kadangi mano mamai ir tėčiui menas labai artimas, tai aš jo turiu dvigubai, – pajuokavo Goda.

– Galima sakyti, kad tau labai pasisekė, – pasakė fėja.

– O taip, aš dėl to labai laiminga, be meno neįsivaizduoju savo gyvenimo, tikriausiai jis būtų liūdnas ir nuobodus, – užtikrintai pritarė mergaitė.

– Pasirodo, žmonės, kaip ir fėjos, gimsta skirtingi. Kai vieni vaikai nerūpestingai žaidžia kieme ir mėto sniego gniūžtes, tu žiūri pro langą ir bandai išgirsti muziką savo galvoje. Kažkodėl visi sako, kad pasaulis apvalus, o tau jis kvadratinis. Kažkur tavo mintyse pradeda lyti blogio ir gėrio lietus, turintis, tavo nuomone, būtent šias spalvas, ir viską tu sugebi parodyti kitiems. Tu esi talentinga, ir tai dovana, kurią turi saugoti ir pasistengti jos neprarasti, – tarė fėja.

Gilė staiga kai ką prisiminė, kad, pagal vieną legendą, jei fėjai pasakai savo norus, jie vėliau ar anksčiau būtinai išsipildo. Tad Goda susikaupė, gerai pagalvojo ir tyliai išpyškino savo norus, o jų ji tikrai turėjo. Tačiau niekas jų, išskyrus fėją, negirdėjo, tai tapo tik jų paslaptis.

Vakarop fėja paliko Godos namus. Bet ji dar ilgai galvojo apie tai, koks nuostabus dalykas yra menas. Kažkieno mintyse gimęs vaizdas klusnios rankos pagalba sluoksnis po sluoksnio sugula ant paprastos baltutėlės drobės. Nuo šiol ji tampa nepakartojamu paveikslu, kurio gėrėtis gali kiekvienas.

1011

O smagiausia, kad Gilė jau išpildė vieną Godos svajonę, apie kurią jau galima pranešti. Goda surengė savo darbų parodą Fėjų slėnio galerijoje, į kurią susirinko geriausi draugai ir pakviesti svečiai. Nuo šiol visi, užsukę į galeriją, galės pamatyti, kaip spalvų ir potėpių pagalba maža mergaitė išlaisvina savo vaizduotę.

12-s

Linos Ruškytės ir Sigito Lukoševičiaus nuotraukos.

Originali straipsnio versija čia.

Ačiū Editai iš fejuslenis.com