Photography

Pažintis su dendrologe Asta, moterimi, kurios sieloje – amžina jonvabalių naktis

By 2017-04-14 No Comments

Autorius:

 

Palikusi paslaptingą slėnį, fėja Gilė, tyrinėdama žmonių pasaulį, pagaliau sulaukė pavasario. Skraidant virš pradėjusios žaliuoti žemės, jos akis užkliuvo už didžiulio stiklinio pastato, šalia kurio skleidėsi įvairiaspalvių tulpių lysvės. Nusileidusi į jų lauką, ji akimirkai pasijuto kaip namuose.

botanikos-sodas-1

Bet staiga fėjos žvilgsnį patraukė keista būtybė. Jau pripratusiai prie to, kaip atrodo žmonės, ši jai pasirodė kitokia. Obuoliukais puošta skrybėlė ir žalias žibantis apsiaustas negalėjo nesudominti smalsios fėjos.  Būtybė patraukė į stiklinį pastatą, o fėja nusekė iš paskos ir šmurkštelėjo vidun. Šiluma, niekur nematyti medžiai ir gėlės fėjai atėmė žadą. Čia kvepėjo jos namais. Nieko nelaukdama, ji prisiartino prie žalios būtybės, kuri kažką apžiūrinėjo lapų tankumyne.

botanikos-sodas-2

Net nespėjo pasisveikinti, kai skrybėlė pasisuko ir į ją atsigręžė malonus moters veidas. Moteris be galo nudžiugo ir, tarsi fėją sutikti jai būtų kasdienybė, net susijuokė.

–  Sveikutė, o, čia tai puiki dienelė! Ne kas dieną sutinki fėją! Ir kaip tave vadinti, mažyle? – paklausė ji.

–  Aš esu fėja Gilė ir atskridau pas jus pažinti žmonių pasaulio, o kas esi tu? – pasiteiravo fėja.

– Dabar aš esu Medžių žiniuonė, tu atskridai į Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodą, kuriame aš prižiūriu visus medžius ir krūmus.

– Dabar tai aš nesuprantu… Žmonių pasaulyje taip pat gyvena žiniuonės? – pasiteiravo fėja.

botanikos-sodas-3

– O kaipgi! Tu pasižiūrėk, kiek daug čia aplinkui medžių ir krūmų, jie visi skirtingi ir reikalauja dėmesio. Apie kiekvieną iš jų reikia nusimanyti ir daug žinoti, kad jie nesirgtų, žydėtų, augtų dideli ir gražūs. Bet tai ne viskas, nes po smagių dienos darbų ateina linksma kūrybinė nuotaika. Kadangi labai myliu vaikus, mėgstu juos pradžiuginti. Būdama Medžių žiniuonė, darželinukams ir pradinių klasių moksleiviams, kai tik turiu laisvo laiko, pasakoju apie medžius, duodu vaikams pačiupinėti visokiausių didžiulių kankorėžių, sėklų, vaisių ir kitų įdomybių tiek iš savo botanikos sodo, tiek ir surinktų keistų dalykų kelionių metu. Kad parodyčiau, kokio didumo gali užaugti medis, žaidžiu su vaikais žaidimą: „Kiek klasės ar grupės vaikų sutilps susėsti ant storiausio pasaulyje medžio kelmo?“ Kol kas dar nebuvo nė vienos klasės ar grupės, kad visi vaikai su mokytoja nesutilptų viena eile susėsti ant gvatemalinio taksodžio kelmo, kurio diametras yra 11 metrų ir 60 centimetrų. Mane patys vaikai žiniuone ir praminė, o jei jie taip sako, reiškia, taip ir yra, – nusijuokė moteris.

45

Medžių žiniuonė aprodė oranžerijoje augančius augalus ir papasakojo apie juos visokių įdomybių. Tada nusirengė savo apsiaustą, nusiėmė skrybėlę ir tapo panaši į daugelį žmonių.

– O dabar aš esu Asta, paprastas žmogus, dirbantis šiame botanikos sode, – tarė ji.

– Nesutinku, – paprieštaravo fėja, – man tu neparasta, nors esi jau suaugusi, vis dar kaip vaikas labai tiki fėjomis ir stebuklais. O juk daugelis suaugusiųjų jau senai užmiršę, kokie jie buvo vaikai.

Astai patiko ši Gilės nuomonė ir ji maloniai nusišypsojo. Paplepėjusios jos paliko jaukią, šiltą oranžeriją ir patraukė į parką.

6

– Nejau tu viena prižiūri tokį didžiulį sodą ir šiuos galiūnus medžius? – pasmalsavo Gilė.

– Oi, tikrai ne, man vienai būtų neįmanoma sužiūrėti tokią gausybę augalų, – nusijuokė Asta. – Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sode dirbo ir dirba daug įdomių botanikų, kurie rūpinasi čia sukauptais augalais, atvežtais iš įvairių Lietuvos ir viso pasaulio kampelių. Tie žmonės, kurie prižiūri didelius ir mažus medžius, krūmus, puskrūmius, vijoklius, vadinami dendrologais. Kartu su jais aš sodinu, geniu, laistau, tręšiu ir su meile prižiūriu sumedėjusius augalus.

– Kokiu būdu tu sugebi nugenėti tokias storas šakas ir kaip jas pasieki, jei neturi sparnų? – paklausė Gilė.

7

– Tam turime begalę padėjėjų. Tai įvairaus dydžio ir ilgio sekatoriai, su kuriais karpomos plonesnės ar storesnės šakelės, rankiniai pjūklai, specialios žirklės gyvatvorių karpymui. Visi šie įrankiai dendrologų rankose daro gerus darbus – atjaunina medelius ir krūmus, išvalo juos nuo ligotų, nudžiūvusių, nusilpusių, apšalusių ar per tankiai suaugusių šakų, gražina šių augalų formą, paruošia augalus žiemojimui ir panašiai. Dendrologai ne tik prižiūri, kad augalai gražiai augtų ir būtų sveiki, bet ir stebi juos visus metus, tyrinėja, kaip iš kitų pasaulio šalių atvežti augalai gyvena pas mus, Lietuvoje. Ar jiems ne per šalta žiemą, ar nereikia kartais „pasiūti“ žiemai palto iš eglišakių ir apdengti kojas durpėmis, kad palengvintų jų miegą žiemą.

botanikos-sodas-8

– O žinai, Asta, pas jus labai panašu kaip ir pas mus, Fėjų slėnyje. Nes ten kiekviena fėja už kažką atsakinga ir pas mus viskuo rūpinamasi. Vis labiau man blanksta riba tarp žmonių ir magijos pasaulio. Gal tave nustebinsiu, bet aš taip pat rūpinuosi senu ąžuolu. Jame aš gimiau ir užaugau, todėl ir duotas man Gilės vardas. O kaip tu supratai, kad tau patinka medžiai, ar ir tu gimei drevėje? – pasiteiravo Gilė.

Astą toks klausimas labai pralinksmino ir, nustojusi kvatotis, ji tarė;

– Deja, aš gimiau ne drevėje, bet šventai tikiu, kad medžiuose gyvena dvaselės ir tikriausiai jos tokios gražios ir mielos kaip kodamos Miyazaki Hayao filme „Princesė Mononoke“… Galbūt todėl mane traukia visokios naktį šviečiančios gamtos švieselės. Nuo mažumės labai mėgstu ieškoti jonvabalių. O kai buvau  dar jauna graži panaitė, atsitiko toks dalykas, kuris amžinai užbūrė ir privertė domėtis bioliuminescenciniais organizmais (tai tokie naktį šviečiantys grybukai, kirmėliukai, kalmarai, varlės ir kt.). O tas dalykas buvo toks… Vieną lietingą vasarą, kai kaime nukirtome supuvusį nedidelį ąžuolą, augusį prie pelkės, naktį jo malkos ėmė švytėti žalia šviesa. Fantastiškas vaizdas! Mano tėtis padarė nuotraukas vienos nupjautos  ripkos , kaip ji atrodo šviesoje ir tamsoje. Nuo to įvykio viskas mano galvoje apsivertė aukštyn kojom, dabar pati bandau sukurti tokius šviečiančius gražius dalykus, kokius tą vasarą man parodė magiška gamta.

svieciantis-medis-9

– Tu tiek daug visko žinai ir moki, kad esi verta Medžių žiniuonės vardo, – užtikrintai tarė fėja.

– Nežinau, kiek aš to verta, bet vieną žinau tikrai: myliu tai, ką dirbu, myliu medžius, jų didybę ir dvasią.  Labai tikiuosi, kad galėsiu, kol gyva būsiu, ir kitiems padėti pamatyti gamtoje paslėptus stebuklus, – pasakė Asta ir priėjo pasigrožėti ką tik pražydusiu rododendru. Gilė visai nenorėjo atsisveikinti su šiuo nuostabiu žmogumi, nes viskas, ką ji pasakojo, buvo taip artima fėjai, kad atrodė, jog Gilė tikrai namuose.

– Atėjo laikas atsisveikinti. Bet aš labai tikiuosi, kad mes dar susitiksim. Nuostabių žmonių sutikau savo kelyje, bet tu man esi tarsi sielos draugė, – pasakė Gilė ir greitai nusišluostė skruostu riedančią ašarą.

– Aš viską jaučiu ir galiu pasakyti tą patį, – tramdydama jausmus tarė Asta. Pūstelėjo stiprus vėjas, ir Gilė purptelėjo į orą, skrisdama dar ilgai matė ją stebinčią moterį, kurios oranžinis šalikas plevėsavo vėjyje.

10

Skrisdama Gilė mąstė, o kas, jeigu tai tiesa. Kad nuo vaikystės puoselėta ir mylėta gamta, atskleidusi keletą paslapčių, amžiams pakeri žmogų. Ir jei jam lemta tai pamatyti, jis niekada nebus blogas, jo širdis visada išliks jauna, o siela tyra. Gamta kartais padovanoja nuostabias akimirkas, kuriose savo noru tarsi amžiams užstringi. Augant tą jausmą augini kartu, ir kai jis tampa toks didelis, kad netelpa tavo mintyse, pradedi juo dalintis ir dovanoti aplinkiniams vaikystėje sugautą akimirką. Būtent tai daro Asta, ši nepaprasta, mažutė ir keista moteris, kurios sieloje – amžina jonvabalių naktis.

Jau greitai saulutė šildys vis stipriau, ir Kauno botanikos sode medžiai bei krūmai sužydės visu savo gražumu. Kviečiame nepraleisti progos ir apsilankyti šioje žydinčioje pasakoje, kurią mums sukuria ne tik gamta, bet ir ištisus metus ją puoselėjantys žmonės.

Šiais metais Gilės pašnekovė dendrologė Asta Malakauskienė dalyvaus su savo šviečiančia instaliacija birželio 16 dieną Vilniuje renginyje „Kultūros naktis 2017“, kam įdomu, ateikite temstant pasidžiaugti stebuklingais nakties žiedais.

https://www.facebook.com/Stebuklinga-pieva-Magical-Meadow-Culture-night-2017-662784727239561/

O čia galima pamatyti, kokias išdaigas Asta krėtė su kodamomis Vilniuje Bernardinų sode 2016 m. https://www.facebook.com/kodama.zinutes2016/

Sigito Lukoševičiaus nuotraukos.

Originali straipsnio versija čia.

Ačiū medžių žiniuonei Astai ir Editai iš fejuslenis.com